ALGIMANTAS BUČYS

  

Puikiai įsivaizduoju, kad daugelis dar nėra skaitę šios gana storos naujosios knygos – ji tikrai ne per vieną dieną perskaitoma. Tad pamėginsiu trumpai pateikti esmines jos charakteristikas. Tai – pirmoji ir kol kas vienintelė seniausios lietuvių literatūros istorija. Prie jos dar pridėta chrestomatija su XIII-XIV amžiaus tekstais, mano išverstais iš senosios slavų kalbos. Visi jie pirmą kartą įtraukiami į lietuvių literatūros arealą. Iki šiolei mūsų literatūros pradžia buvo laikomi Lietuvos valdovo Vytauto užsakyti ir slaviškai surašyti metraščiai, datuojami XIV a. pabaiga arba XV a. pradžia. Ne taip seniai Albinas Jovaišas pasiūlė lietuvių literatūros pradžia laikyti Gedimino laiškus – tai būtų XIV a. vidurys. Ir jau turime net mokykloms skirtų skaitinių, kurie prasideda Gedimino laiškais. Buvo bandymų ir Mindaugo epochą susieti su lietuvių literatūros pradžia. Pavyzdžiui, daugiatomėje Lietuvių literatūros istorijoje, kurią rengia ir leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Pirmajame jos tome (2003) yra A. Jovaišo rašytas skyrius, kuriame bandoma kai kuriuos karaliaus Mindaugo raštus įvardinti kaip mūsų literatūros pradžią. Mano nuomone, tai sunkiai priimtinas dalykas dėl daugelio priežasčių, bet galbūt svarbiausia yra ta, kad Mindaugo raštai, kuriais jis dovanoja lietuvių žemę vokiečiams arba įvairias teises vokiečių pirkliams, Rygos miestiečiams, faktiškai buvo parašyti Rygoje pačių vokiečių, dvasininkų arba ordino narių, ir atvežami Mindaugui tiktai patvirtinti jo spaudu. Nemanau, kad tokie kanceliariniai tekstai būtų mums maloni ir tikroji lietuvių literatūros pradžia. Juo labiau, kad mes turim XIII a. tekstų, atitinkančių visos viduramžių literatūros kanonus, kitaip sakant – literatūros kūrinių, kuriuos aš ir įtraukiau į seniausios lietuvių literatūros istoriją bei chrestomatiją. Tai įvairių viduramžių literatūros žanrų tekstai – hagiografija (šventųjų gyvenimai), giesmės, atskiri graikų bizantiškosios literatūrinės tradicijos kūriniai, pavyzdžiui, pirmajai šventajai lietuvaitei krikščionei šv. Charitinai Lietuvaitei (mirė 1263 m.) skirti kondakionas ir troparionas. Yra šiek tiek ir pasaulietinio žanro kūrinių, pavyzdžiui, kunigaikščio Daumanto biografijos. Jos ne visai sakralinės ir savo pasaulietiniu pradu skiriasi, sakykim, nuo Mindaugo sūnui skirtos hagiobiografijos Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas, kurią aš vadinu pirmuoju mūsų literatūros kūriniu. Daumantui skirti tekstai artimesni karo žygių aprašymams. Taigi turime įvairių žanrų tekstų, būdingų ir bizantiškajai, ir Vakaruose rašytai viduramžių literatūrai. Manau, kad mes galim ir net privalom susieti juos su mūsų literatūros pradžia. Ne tik su raštijos, bet ir literatūros, nes kalbame ne apie kanceliarinius dokumentus,  o apie kūrinius.

Maža to – galime jais didžiuotis. Juk šiandien reikia tiktai stebėtis, kaip lietuviai galėjo XIII a. dar rasti laiko tokiems dalykams, kaip savo kunigaikščio Vaišvilko biografijai arba pradėti rašyti metraštį, kurį šiandien vadiname 1262 m. chronografu (jis taip pat įtrauktinas į seniausios lietuvių literatūros kanoną). Mano nuomone, toks kultūrinis ano meto lietuvių sąjūdis – tai tikras kultūrinis žygdarbis, jei prisiminsime principinę Marijos Gimbutienės suformuluotą nuostatą, kad XIII a. – tai tragiškiausias baltų proistorės ir istorijos šimtmetis iš keturių su viršum tūkstančių metų". Tik įsiklausykime į šią didžiausios mūsų istorikės ir archeologės formulę ir daug ką suprasime lietuvių kultūros istorijoje. Juk būtent šiame šimtmetyje kai kurios baltų tautos ir gentys visiškai išnyko, o lietuviai su žemaičiais išliko, atrėmė pražūtingus germanų kryžiaus žygius ir dargi paliko mums įvairiažanrių brangintinų tekstų.

Skaitydamas mūsų istorikų tekstus, įsitikinau, kad jiems visi Šiaurės kryžiaus žygiai, visas Baltijos kraštų (Livonijos ir estų žemių) užkariavimas tėra politinio ir ekonominio vyksmo dalykas. O juk iš tiesų tenka kalbėti ir apie daug sudėtingesnį kontekstą prigimtinėse baltų, aisčių ar estų žemėse. Taip, germanai, kurie čia veržėsi, aiškiai retoriškai skelbė ir vėlesnių istorikų lūpomis teigė, kad Šiaurės kryžiaus žygiai buvo analogiški Pietų kryžiaus žygių karams Palestinoje. Tačiau dažnai užmirštama, kad Baltijos kraštuose nebuvo Kristaus kapo, kurį reikėtų vaduoti iš netikėlių ar kitatikių. Taigi Siaurės kryžiaus žygių pretekstas liktų neaiškus ir nepateisinamas, jei atmestume užkariavimo bei germaniškos kolonizacijos stimulus. Savo ruožtu baltai ir estai XIII a. gynė ne tik savo žemes, bet ir savo tėvų bei protėvių tikybą. Tai buvo religiniai karai ne tik iš vienos (germaniškosios) pusės. Iš įvairių epochos metraščių, pirmiausia Henriko Latvio (XIII a.) kronikos, aiškiai matyti, kad čia aprašomi neregėtai aršūs religiniai karai. Aprašyti anuometinių lietuvių įsiveržimai į Livoniją ir net į Estiją rodo, kad kovojama ne tik prieš germanus – kartu su laisvais arba sukilusiais kuršiais, lyviais ar estais lietuviai kovoja ir prieš naujakrikštus: lyrius, kuršius, estus, kurie jau buvo priėmę prievartinį krikštą. Tuometiniai estai net po krikšto ne kartą sukildavo nė kiek ne menkiau nei mums geriau žinomi didžiųjų Prūsijos sukilimų dalyviai. Vyko nuožmūs išoriniai ir vidiniai karai religiniu pagrindu. Tragiški čiabuviams ir jų protėvių tikybai karai, bet apie tai politiniai istorikai net nekalba.

O kultūros istorikui, dvasinio tautos gyvenimo tyrinėtojui būtent šis religinis epochos atspalvis yra neapsakomai svarbus. Nuožmiausių religinių karų epochoje gimę ir anuometinius lietuvius aprašę tekstai, be abejo, didžia dalimi galėjo ir turėjo būti sakraliniai. Ir tie trylika mano sudėtų į chrestomatiją tekstų, kuriuos įtraukiu į seniausios lietuvių literatūros lobyną ir aptariu abiejose knygose, iš esmės sakraliniai. Štai čia mes susiduriame su dar viena problema, kuri, mano manymu, labiausiai trukdo priimti ir suvokti seniausiąją lietuvių literatūrą. Deja, šiuolaikiniai skaitytojai dažniausiai jau yra arba ateistai, kurie neigia Dievo buvimą, arba apateistai, kurie iš viso abejingi bet kokiai religijai, apatiški Dievo problemai, jiems sakralinis pasaulis tiesiog neegzistuoja. Betgi akivaizdu, kad suvokti viduramžių tekstų be sakralinio pasaulio kontekstų tiesiog neįmanoma. Šitaip atsiveria savotiška praraja tarp šiuolaikinio žmogaus ir viduramžių žmogaus, kuris mąstė ir kūrė ne profaninio, o sakralinio pasaulio kodais ir įvaizdžiais. Kaip pavyzdį norėčiau priminti mažytį epizodą iš XIII a. Lietuvos kaimynų rusinų metraščio, kur pasakojama, kaip rusinų kunigaikštis nužudo krikščionį vienuolį Vaišvilką. Rašydamas apie tokį skandalingą krikščionio Levo Daniličiaus poelgį, metraštininkas paaiškina skaitytojams, esą čia velnias, amžinas Dievo ir žmogaus priešas, sugundė Levą ir todėl jis nužudė Vaišvilką. Toks keistas argumentas šiuolaikiniam skaitytojui greičiausiai pasirodys paprasčiausia nesąmonė ar veidmainystė. Bet atidžiau ir plačiau pasižiūrėję į viduramžių literatūrą, kurios visi žanrai buvo dvasinė žmogaus saviraiška, pamatysime, kad viskas daug sudėtingiau ir paslaptingiau. Prisiminkime bene garsiausią viduramžių teologą ir filosofą Tomą Akvinietį, kuris beveik tuo pat metu rašytame savo garsiausiame veikale Summa theologica (1267-1273) net keletą skyrių panaudojo velniams ir jų kategorijoms bei pavidalams aprašyti. Sakralinis pasaulio suvokimas viduramžių žmogui absoliučiai organiškas. Visi žinome, kad didysis vokiečių reformatorius Martinas Lutheris pirmasis išdrįso versti Bibliją į vokiečių kalbą, nors Romos bažnyčios tai buvo draudžiama. Bet jeigu jums teks kada apsilankyti Saksonijos Vartburgo pilyje, kur Lutheris pasislėpęs vertė šventraštį, jus tikriausiai, kaip kadaise mane, nustebins gidų pasakojimas apie nemažą rašalo dėmę ant sienos Lutherio kambaryje. Jūs sužinosite, kad čia Biblijos vertėjui nuolatos trukdė velnias, ir Lutheris kartą įsiutęs griebė rašalinę ir trenkė į tą velnią, kuris neduodavo jam nei dirbti, nei miegoti. Legenda, bet juk ji gimė viduramžių žmogaus pasaulyje visiškai pagrįstai ir organiškai.

Būtų beprasmiška, o moksliniu požiūriu ir neleistina ignoruoti sakralinę viduramžių tekstų prigimtį bei prasmes vien todėl, kad šiuolaikiniam žmogui jos gali pasirodyti absurdiškos, nieko nesakančios. Ir vienoj, ir kitoj knygoj man teko polemizuoti su Ukrainos mokslų akademijos instituto bendradarbe Tatjana Vilkul, kuri teigia, esą mums žinomi hagiografiniai tekstai apie Vaišvilką tėra rusų knygių pramanas. Atseit čia tik viduramžių metraštininkų noras parašyti ką nors gražaus, pamiklinti plunksną aukštu hagiografiniu stiliumi. Istorikė net abejoja, ar iš viso Vaišvilkas savo noru stojo į vienuolyną. Kodėl? Todėl, kad to paprasčiausiai negalėjo, jos nuomone; būti. Liūdniausia, kad Lietuvoje kai kurie istorikai, kai, pavyzdžiui, Artūras Dubonis, automatiškai perėmė iš T. Vilkul visą tą profanišką (antisakralinę) hipotezę ir nuolat ją kartoja. Diskutuoti su tokia apriorine nuomone, be abejo, nuobodu, bet, mano nuomone, būtina.

Akivaizdu, kad du mūsų nepriklausomybės dešimtmečiai paskatino puikų novatorišką darbą įvairiose mokslo srityse ir disciplinose. Kitas dalykas, kad mes kol kas niekaip negalim – arba retai galim – aprėpti viso šio darbo vaisius ir sudėti į darnią tarpdisciplininę visumą, kuri leistų daryti didesnes mūsų kultūros ir tautos istorijos sintezes. Metas pabandyti kompleksiškai suvokti, kas naujo lietuvių jau padaryta visose mūsų kultūros tyrimu srityse. Deja, kartais iš pokalbių su etnografais paaiškėja, kad jie labai mažai žino, ką šiandien veikia literatūrologai; istorikai taip pat dažniausiai yra užsidarę savo disciplinos kiaute, nors, be abejo, žino, ką veikia archeologai, nes pastarųjų darbai – bene originaliausias mūsų dabartinės istoriografijos pamatas. Labai įdomūs, pavyzdžiui, buvo pirmieji du naujosios daugiatomės Lietuvos istorijos (atsakingoji redaktorė Jūratė Kiaupienė) tomai, kur istorikų ir archeologų sanglauda davė įspūdingų, ne vienu požiūriu novatoriškų rezultatų. Bent jau man šie du buvo didelė naujiena palyginti su ankstesnėmis Lietuvos istorijos knygomis. Trečias tomas, deja, jau vėl „grynųjų“ istorikų darbas. Jame jau nėra to svorio ir jėgos, kurią suteikė archeologai pirmiems dviem tomams,  o politinės interpretacijos beveik nepaliko vietos kultūrinei istorijai. Naujai suvokti XIII šimtmetį man labai padėjo novatoriška Tomo Baranausko knyga apie lietuvių valstybės susikūrimą. Gaila, kad ji seniai išparduota ir šiandien sunkiai prieinama. Daug visiškai naujų atspalvių Mindaugo epochos koncepcijoms duoda Artūro Mickevičiaus knyga apie normanus ir baltus IX-XII a., nors vėl gi – knyga seniai išparduota. Dabar, atrodo, abu istorikai rengia naujus, papildytus savo veikalų leidimus. Prie mano atramos taškų, be abejo, priklauso visiems žinomi Marijos Gimbutienės darbai, Algirdo J. Greimo tekstas Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį, Norberto Vėliaus, garsiojo mūsų kurso draugo, mitologinės įžvalgos, Gintaro Beresnevičiaus mitologiniai tyrimai. Norėčiau čia paminėti vieną mažą, bet fundamentalų G. Beresnevičiaus pastebėjimą kalbant apie senovės lietuvių tikėjimus. Juk iki šiolei istorikai, rašę ir teberašantys Lietuvos istoriją, vos tik prabyla apie pagonybę, ima aiškinti, esą senovės lietuviai garbino giraites ir pan. Taigi viena vienintelė taikli G. Beresnevičiaus frazė apverčia, sakytume, aukštyn kojom nusenusią mokslinių stereotipų koncepciją. Jisai tiesiog vienu sakiniu ją paneigė, pabrėžęs, kad priėmus tokią logiką, kad senovės lietuviai garbino miškus ir giraites išeitų, kad krikščionys savo ruožtu garbina krikščionių bažnyčias, bažnyčių pastatus. O juk juk jie tiki tuo, kam meldžiasi bažnyčioje. Lygiai taip ir senovės lietuviai ne giraites garbino – giraitė buvo tiktai šventoji ritualinių apeigų vieta. Šiuo požiūriu epochinį  perversmą daro Vykinto Vaitkevičiaus studija apie baltų šventvietes — alkus (2003). Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kad knygoje dominuoja faktografija, bet iš tikrųjų V. Vaitkevičius atlieka stebėtiną alkų sistemos rekonstrukciją, nusako darnią ir efektingą šventviečių hierarchiją, parodo ir įrodo kad baltai ir lietuviai turėjo veiksnią religinę, sistemą didžiulėje teritorijoje. Jei kalbėtume krikščionių terminais, turėjo platų šventviečių tinklą su vietinės ir regioninės reikšmės šventvietėmis, su mažyčių miestelių „vyskupijomis" ir toliau – su tarpregioninės svarbos religinėmis šventvietėmis ir sueigų centrais. Atvirai prisipažinsiu, kad tik jo knygoje pirmą kartą gavau logišką atsakymą į seną klausimą: kaip senoji mūsų tautos tikyba išsilaikė iki pat XIX a. pradžios? Ir kodėl lenkai dar XVIII a. pabaigoje lietuvius vadino pagonimis? Buvo sukurta puiki sistema, darniai veikusi ne vieną šimtmetį, jeigu ir XVII, VIII a. jėzuitai dar vis skųsdavosi, esą Lietuvoje kaimai pilni žmonių, tikinčių įvairiais senovės dievais.

Šalia paminėtų novatoriškų veikalų, be abejo, reikia prisiminti Prahos universiteto mokslininko Iljos Lemeškino studiją apie 1262 metų chronografą, kurio vienas nuorašas saugomas Vilniaus Mokslų akademijos bibliotekoje. I. Lemeškinas ryžtingai ir pagrįstai įtraukia šį chronografą į senosios lietuvių literatūros kanoną, nors, kaip žinome, visas chronografo tekstas dar nepaskelbtas, dar tebelaukia savo mokslinio leidimo, o I. Lemeškinas paskelbė tiktai fragmentus, susijusius su vadinamąja sakme apie Sovijų. Studijos autorius visą 1262 m. chronografiją interpretuoja kaip lietuvių tautinio pakilimo, savotiško patriotizmo Mindaugo laikais išraišką, kaip kovos prieš kryžiuočius patoso inspiruotą kūrinį, bet su tuo, deja,, sunku sutikti. Aš pasiūliau kitokį literatūrologinės interpretacijos variantą ir chronografo turiniui, ir jo kilmei paaiškinti. Įrodinėju, kad 1262 m. chronografo idėja gimė ir buvo įkūnyta kunigaikščio Vaišvilko įsteigtame vienuolyne prie Naugarduko ant Nemuno kranto, ten, vienuolyno skriptoriume, buvo pradėta bizantiškuoju pavyzdžiu rašyti pasaulio istorijos santrauka, taikant ją daliai Lietuvai, pirmiausia naujakrikštams ir pagonims lietuviams. Iš čia atsirado visame chronografe ryškinama labai stipri polemika būtent su pagoniškomis tautomis (Antikos graikais, senovės romėnais) ir žydais judėjais, kurie nepriėmė Kristaus mokymo. Iš čia ir visi be lietuvių tautos ir kitų kaimyninių tautų pasmerkimai, esą jūs nematysit atsivėrimo vartų, nes nepriėmėt krikšionybės ir garbinat netikrus dievus.

Net pradinė, dar nepaskelbus viso chronografo teksto analizė rodo, kad XIII a. Lietuvoje vyko ne tik religiniai karai, bet ir gyvos, aršios religinės diskusijos. Chronografe pateiktas fragmentas apie mirusiųjų kūnų deginimą aiškiai liudija, kad XIII a. senosios lietuvių tikybos žyniai sumaniai kovojo su krikščionybės skelbėjais, pirmiausia – su pranciškonais ir dominikonais, atsiradusiais po dinastinio krikšto Mindaugo dvare. Išnagrinėtame fragmente išskyriau seniausią sakmės sluoksnį ir jame aidintį poleminį senosios tikybos žynių balsą, artimą tautosakinei kūrybai. Dėl to mano interpretacija paskatino atlikti naują chrestomatijoje paskelbtą (kartu su ankstesniais) sakmės vertimą, kuriam, sekdamas ir remdamasis A. J. Greimo bei V. Toporovo tyrimais, daviau naują pavadinimą Sakmė apie Šovėją (vietoj slaviškos kilmės Sakmė apie Sovijų). Abu mokslininkai, remdamiesi savo tyrimais, kildino slavišką Sovijų iš probaltiškų šaknų, pirmiausia iš lietuviško žodžio „šauti", „pašauti" senosios prasmės, kai būdavo pašaunama duona į krosnį arba mirusiojo kūnas į ritualinį laidotuvių laužą. Jeigu žodis „šauti" naujaisiais laikais ir dabar, XXI a., siejamas pirmiausia su ginklais, tai mūsų pačių problema. Taigi Šovėjas – ne ginkluotas karys, o žynys, kuris turėjo savo religinę funkciją – pašautį mirusiojo kūną į sakralinį laidotuvių laužą. Todėl knygoje nevartojau ir čia visus kviečiu nebevartoti slavizmo Sovijus, kai turime moksliškai pagrįstą ir A. J. Greimo teiktą Šovį arba V. Toporovo siūlytą Šovėją.

         Daugelis tezių, kurias čia priminiau, gali atrodyti keistos ar nepagrįstos, bet imkite knygą, ten kiekvienas teiginys, man atrodo, gana plačiai argumentuotas. Tuo, manau, mano darbas, paskelbus minėtus 13 tekstų ir juos sudėliojus į seniausios lietuvių literatūros kanoną, yra užbaigtas. Toliau gali dirbti kiti tyrėjai – ir pritariantys man, ir skeptikai, kurie galės diskutuoti ir ginčytis. Man svarbu, kad dabar turime Seniausios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją. Tekstai yra surinkti, išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti, taigi galima ginčytis ne tik su manimi – galima ginčytis su XIII-XIV a. tekstais.